Radosławas Koelneris. Pokalbis trimis dalimis. I dalis: PRAEITIS

Į darbinę veiklą įsiliejau gana anksti, tačiau iš pradžių nesijaučiau ypatingai susižavėjęs tvirtinimo elementais ar jų pritaikymu. Darbas buvo pasirinktas ne kaip pagrindinis gyvenimo tikslas, o kaip priemonė kitiems siekiams realizuoti. Vis dėlto laikui bėgant požiūris pasikeitė – įtraukė pramonės galimybės pažinti įvairius procesus ir suprasti, kaip funkcionuoja aplinkinė sistema.

Pastangos, kurias investavau į nuolatinį mokymąsi, tebeduoda rezultatų. Nors esu įgijęs universitetinį išsilavinimą, inžinieriumi tapau priverstas poreikio – tik taip galėjau objektyviai vertinti projektus ir nuspręsti, kurie iš jų verti mūsų resursų. Visada gebėjau pats įvertinti, ar naujos technologijos yra įdomios ir ar jų sprendimus būtų galima pritaikyti bei naudoti mūsų srityje.

Kalbant apie mano mamą Kristiną, ji man labai svarbi ir iš jos pasisėmiau daug žinių. Turėjau galimybę dirbti kartu – būtent jos patarimai padėjo formuoti tinkamą požiūrį į žmones ir profesinę aplinką. Darbas mokykloje puikiai ją paruošė žmogiškųjų išteklių valdymui – ypač bendraujant su pagrindiniais įmonės darbuotojais ir užtikrinant tokių padalinių kaip buhalterija, finansai ar atlyginimų apskaita funkcionalumą. Dėl jos patirties pirmus dvidešimt metų nereikėjo rūpintis šiais procesais – viską atlikdavo nepriekaištingai, todėl galėjau koncentruotis į išorinės platinimo ir pardavimo struktūros kūrimą.

Jeigu visos mano nuostatos būtų susiformavusios tik pagal formalius procesus ir procedūras, šiandien įmonė atrodytų visiškai kitaip – nebūtinai į gerąją pusę. Gyvenime svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus ambicijų ir racionalios dermės. Įmonės viduje būtina rūpintis šiuo balansu – nei vadovybė, nei pagrindiniai darbuotojai negali tapti per daug dominuojančiais, nes tuomet organizacija tampa griežta ir praranda džiaugsmą, o be to sunku pritraukti talentingų žmonių.

Įmonės aplinkoje nuomonės apie mane labai įvairios. Vieni mato gyvą istoriją, kiti jaučia pagarbą ar net baimę, o kai kuriems mano asmenybė vis dar mįslė – direktorius, su kuriuo, neva, galima bendrauti kaip su bendradarbiu. Tačiau pats niekada nebuvau pašalietis – šia įmone gyvenau ir kvėpavau dar iki vadovo pareigų.

Būdamas paauglys ar jaunuolis negalvoji apie ilgalaikius įsipareigojimus – svarbiausia užsidirbti pragyvenimui ir būti įtrauktam į tai, kas vyksta. Taip ir prasidėjo mano kelias.

1990 metais, kai man buvo 19, metinė įmonės apyvarta siekė apie 19 000 eurų. Po metų suma šoktelėjo iki 280 000 eurų, o dar po metų – perkopė 930 000 eurų ribą. Tokia augimo dinamika priverčia visiškai atsisakyti teorijos – visko tenka mokytis realiame darbe ir praktikoje.

Aštuntajame dešimtmetyje vyravo išlikimo nuotaikos – ekonominės sąlygos šalyje neleido įdarbinti daugiau nei dviejų žmonių. Plastiko tiekimas buvo reglamentuojamas, ir kas ketvirtį tekdavo gauti vos 25 kilogramus, o vieną kartą gavome ir dar mažiau – tik 12,5 kilogramo. Tais laikais mama pasitikėjo žmonėmis ir dažnai pasimokydavo iš klaidų. Kartą nupirko plastiką iš kaimyninės gamyklėlės, tačiau pasirodė, kad gavo ne tą, kurio norėjo. Tuomet nuvežiau jį atgal su karučiu – buvo įprasta, kad jaunimas taip pasielgia, nes mamai tuo metu buvo apie 45 ar 50 metų. Ji negalėjo užsikrauti to darbo ant savęs, todėl padėdavau aš.

Šiandieniniams trisdešimtmečiams sunku įsivaizduoti tuo metu vyravusias aplinkybes – daug neapibrėžtumo ir logikos stokos. Tik po 1989 metų atsivėrė naujos galimybės, o mūsų šeimoje, dėl kalbų žinių ir ryšių su užsieniu, greitai pavyko pasinaudoti atviromis rinkomis. Pradėjus domėtis importu, susidūrėme su poreikiu tiek plastikui, tiek metalui – vietiniai gaminiai buvo itin prastos kokybės arba visai nesiūlomi, tad teko ieškoti alternatyvų užsienyje. Tuo metu derinome gamybos žinias apie plastiką su informacija ir įgūdžiais, reikalingais tapti tarptautinės tvirtinimo detalių rinkos žaidėjais – daugiausia gaminant varžtus ir sraigtus. Pagrindinis principas – nuolat mokytis ir nepraleisti atsirandančių galimybių.

Paklaustas apie šeimą, ne kartą minėjau, kad norėčiau parašyti knygą, kai baigsiu aktyvią veiklą, ir pirmiausia ją skirčiau vyresniajam broliui Przemysław. Jis nuolat generuoja idėjas ir mane įkvėpė, ypač jaunystėje. Jo veikloje buvo tiek sėkmingų, tiek nuostolį atnešusių sumų, tačiau būtent jis ėmėsi pirmųjų internetinių parduotuvių kūrimo šalyje, pasiekė daug, bet galiausiai prarado susidomėjimą.

Brolis buvo labai savarankiškas, o pats mokiausi tiek iš naudingų, tiek iš nekasdienių situacijų kartu su juo. Formaliu išsilavinimu Przemysław buvo linkęs į technines disciplinas. Pradėję kartu valdyti įmonę, jis geriau išmanė teisės, finansų, mokesčių ir buhalterijos reikalus; mama rūpinosi personalu, o mano atsakomybė buvo kurti vadybos, pardavimų bei gamybos struktūras, tobulinti produktus ir jų technologijas. Toks šeimos bendradarbiavimas pasiteisino pirmaisiais dešimtmečiais. Przemysław labai prisidėjo ruošiant mane vadovo pareigoms, dar prieš pertvarkant įmonę į akcinę bendrovę ir įtraukiant į vertybinių popierių biržą po keleto metų.

Kitoje dalyje dalinsiuosi savo įžvalgomis apie dabartį – kaip įmonės valdymas atrodo pandemijos, karo ir ekonominių iššūkių laikais. Iki kito karto!

II dalis: dabartis